Sunkios, neįdomios, nuobodžios studijos...Tokių žodžių iš Ekonomikos fakulteto IV kurso studentės Ievos Maniušytės matyt neišgirsite. Ji ne tik puiki studentė, bet ir aktyvi konferencijų, projektų dalyvė. Neseniai dalyvavo Šveicarijoje Davoso miestelyje vykusiame prestižiniame Pasaulio ekonomikos forume, rudenį tame pačiame miestelyje mergina sukosi Pasauliniame išteklių forume (World Resources Forum). Dar vienas ryškesnių įvykių jos biografijoje – stažuotė prestižiniame Oksfordo universitete.
Nors Ieva ekonomistė, tačiau ne tik skaičiai jai draugai. Iš pažįstamų sužinojusi apie Student Reporters programą, jungiančią viso pasaulio studentus, norinčius rašyti įvairiomis aktualiomis temomis, nedvejodama prie jos prisijungė ir, kaip pati sako, jau nebegali nerašyti. Ne veltui merginos darbai buvo įvertinti - ji buvo viena iš 12 atrinktų Student Reporters programos dalyvių, kurie padirbėjo lyg tikri žurnalistai Pasauliniame išteklių forume praėjusį rudenį, o štai sausio mėnesį pagal tą patį projektą ekonomistė sukosi Pasaulio ekonomikos forume.
Su kokiais Pasaulio ekonomikos forumo dalyviais susitikote? (esate minėjusi, kad pateikėte paraišką susitikimams su keliais Nobelio premijos lauretais)
Teko susitikti su labai daug ir labai skirtingų asmenybių, net jei ir pavardės jų ne itin žinomos viešoje erdvėje. Deja, dažniausiai Nobelio premijos laureatus ar kitus garsius žmones teko tik minutėlei susitikti, o jei pasikalbėti - tik off the record. Vis dėlto pavyko susitikti su Algirdu Šemeta, Šveicarijos prezidentu, .. net nepamenu, kuo dar, jei atvirai. Per tą savaitę susitikimų būta labai daug ir įvairių, ir visi jie savaip įkvėpė.
Matyt šiame forume buvo gana drąsu po patirties Pasauliniame išteklių forume (World Resources Forum)?
WRF tikrai buvo puiki patirtis - be jos nebūčiau nei turėjusi šios galimybės, nei taip stipriai jos įvertinusi. Dabar jau daugiau mažiau žinojau, ko tikėtis ir ko tikimasi iš manęs. Buvo gerokai drąsiau dar ir dėl to, kad pažinojau kone visą komandą, tad buvau tikra, jog kilus problemoms, jie mielai man padės - taip ir buvo. Kaip ir dažniausiai tokiuose projektuose būna, žmonės, su kuriais tenka praleisti didžiąją dalį laiko, sukuria nemažą dalį visų įspūdžių, taigi taip buvo ir šį kartą - ir įspūdžiai tik patys geriausi. Be to, WRF taip pat buvo ir puiki žurnalistinė pamoka, nors vis dėlto Pasaulio ekonomikos forumas gerokai svarbesnis renginys, kuriame taip pat teko klysti ir mokytis iš tų klaidų. Be to, šį sykį ir dar rimčiau viskas buvo organizuojama, dar daugiau iš mūsų tikimasi - dalis straipsnių atsidurs The Huffington Post, todėl ir kartelė, žinoma, pakelta atitinkamai aukščiau. Šiek tiek keistai veikė ir faktas, kad esu vienintelė Lietuvos atstovė (Algirdas Šemeta atstovavo Europos Komisijai) - bet maloniai nustebino tai, jog dauguma Forumo dalyvių, su kuriais teko kalbėti, Lietuvą žino, yra ne sykį joje lankęsi ir labai palankiai atsiliepia.
Kokiame forume ar kitame renginyje norėtumėte dar būtinai sudalyvauti?
Labai toli į ateitį dar neplanuoju, nes nežinau, kaip viskas pasisuks ar kokios galimybės atsiras. Tačiau neseniai sužinojau, jog patekau į Londone vyksiančius Model United Nations debatus - todėl dabar labiausiai laukiu jų. O kas bus po to - tik laikas parodys. Nors visoms galimybės tikrai sakysiu "taip", net jei šiuo metu ir atlieku praktiką!
Ir vis dėlto ar labiau norisi būti kitoje forumo pusėje, t.y. ne rašančia apie forumą, bet skaitančią ekonominius pranešimus ? Ar abi veiklos Jums teiktų džiaugsmą?
Šitas klausimas tikrai sunkus... Taip, manau, abi veiklos teiktų vienodą džiaugsmą, vis dėlto taip pat manau, jog šiuo metu skaityti ekonominį pranešimą tokio lygio renginyje būtų didžiulis iššūkis - žmonės, kurie buvo ten susirinkę, tikrai žino ne sykį ir ne du daugiau nei aš, tad dabar tikriausiai reikėtų labiausiai vertinti būtent galimybę iš jų pasimokyti - ir ji mums buvo suteikta būtent būnant žurnalistais ir klausiant kartais net pačių kvailiausių klausimų. Tačiau vėliau... Kas žino?
Kaip matote savo ateitį tarp įvairių veiklų? Kokia Jūsų karjeros ir mokslų siekiamybė/tikslas/svajonės?
Svajonių ir tikslų, kaip pastaruoju metu dažniausiai būna, labai daug - ir kai kurios iš jų greičiausiai net šiek tiek utopinės. Nors kita vertus, idėjus pakankamai darbo, būtų galima įgyvendinti ir jas. Vis dėlto manau, jog nenorėčiau nutraukti mokslų - mielai tęsčiau magistro studijas.
Karjera... Dar vienas sunkus klausimas. Dabar tas laikas, kai norisi save išbandyti ir surasti, kas vis dėlto labiausiai patinka; taigi leidžiu sau pasiimti viską iš praktikos, kuri jau antroji šiemet. Vis dėlto nežinau, ar kitąmet pasirinksiu darbą, ar mokslą - abiejų vienu metu tikrai nederinsiu, tačiau šiuo metu pasirinkusi irgi nesu. Taip pat nesinori ir nutraukti dalyvavimo įvairiuose projektuose, renginiuose - atrodo, ši veikla visuomet liks šalia, kad ir ką galiausiai nuspręsčiau veikti. Pernelyg mėgstu galimybes ir iššūkius, kurie bent savaitei kitai leidžia pabėgti nuo kasdienybės ir išmėginti save vis naujose situacijose!
Dar viena ypatinga Jūsų patirtis stažuotė Oksfordo universitete.
Oksfordo universitetas buvo labai didelė ir labai graži svajonė - atrodė, tokia ir liks. Vis dėlto svajonių reikia siekti. Buvau pakankamai naivi ir visiškai nieko nesitikėjau - tačiau ėmiau ir užklausiau universiteto atstovų, ar nėra galimybių bent šiek tiek pas juos pastudijuoti. Pasirodo viskas įmanoma - man beliko siųsti paraišką ir tikėtis, kad Vilniaus universiteto vardas privers juos patikėti, jog būtent aš turėčiau gauti galimybę praleisti metus Oksforde. Atranka buvo didelė ir vis dėlto galiausiai man pasisekė - sužinojusi, jog buvau priimta kelias dienas negalėjau atsitokėti. Šios sėkmės minusas - kaina. Vienu metu jau galvojau, kad negalėsiu išvažiuoti, tačiau likimas viską sudėliojo į savo vietas. Dabar galiu didžiuotis metus praleidusi vietoje, kuri palieka žymę asmenybėje.
Kokios tai buvo studijos?
Studijos ten buvo tikrai kitokios nei galėjau įsivaizduoti - per metus turėjau vos šešis dalykus, po du kiekvieną trimestrą, tačiau darbo tiek, kiek net įsivaizduoti negalėjau... Kas savaitę privalėjau parašyti po vieną ar dvi esė, kurias kassavaitiniame susitikime skaitydavo profesoriai. Taigi turėjau vos du privalomus užsiėmimus, tačiau juose dažniausiai būdavome dviese ar trise - aš, kartais dar vienas studentas ir profesorius. Dirbti teko labai daug - pasiruošimas kiekvienam tokiam užsiėmimui trukdavo visą savaitę, paskaitos tik paviršutiniškai atsakydavo į klausimus, kuriuos privalėjau išanalizuoti, tad likusį laiką skirdavau knygų, straipsnių skaitymui. Jaučiu, kad išmokau labai daug, ir tai net pakeitė mano mąstymą. Jei seniau man pakakdavo žinoti, kad kas nors vyksta, dabar išsyk keliu klausimą - "kodėl?". Tai tikriausiai ir yra didžiausias skirtumas nuo studijų Lietuvoje, jau nekalbant apie galimybę akis į akį diskutuoti apie ekonomikos akualijas su žymiausiais pasaulio profesoriais, kurie bendrauja su tavimi lyg su sau lygiu.
Kas motyvuoja, įkvepia būti aktyviai?
Mane visur dalyvauti paskatino pati pirmoji konferencija - Baltic Economics Forum for Students, kuriame dalyvavau kartu su nuostabia komanda iš EF. Atrodo, jog vieno vienintelio karto užtenka, kad niekaip negalėtum pamiršti važinėjimo į visas įmanomas konferencijas, dalyvavimo projektuose... Kaip sakoma, kartą pradėjęs, negali sustoti - manau, tai galioja ir mano atveju. O visi tie, kurie "neturi laiko, nes reikia mokytis" - tegul pirma pabando bent sykį, ir tada supras, kad net mokytis tampa gerokai smagiau. Visas įgytas žinias pritaikai praktikoje, susipažįsti su begalybe itin įdomių žmonių, išdrįsti daryti tai, apie ką tik pasvajoti galėjai... ir tos svajonės staiga tampa labai lengvai pasiekiamos.