Kartkartėmis spaudoje pasitaiko įvairių visuomenėje žinomų asmenų pasvarstymų, kaip būtų gerai, jeigu Lietuvoje išpardavimai atrodytų „ne blogiau“ negu kai kuriuose Vakarų Europos miestuose, kur išparduoti prekes prekybininkams leidžiama vos du kartus per metus. Per šias išpardavimų savaites visi lekia į parduotuves, stovi ilgose eilėse prie įėjimų ir matavimosi kabinų, grūdasi pirkėjų minioje, graibsto vieni kitiems iš rankų patikusias prekes ir, ilgai nesvarstydami, su nuolaida perka viską, ką tik pavyksta „pagriebti“. Nesiimsiu spręsti, ar toks išpardavimo savaičių paveikslas atrodo patraukliai, bet pasiūlysiu pažvelgti į šį reiškinį ekonomisto akimis ir pasvarstyti, kam – pirkėjams ar pardavėjams – toks išpardavimų reguliavimas galėtų būti naudingas.