Kalbant vadybiniais terminais, pandemija tapo „streso testu“ - sistemos išbandymu padidinus apkrovas, kaip kad šilumos tiekėjai padidina slėgį siekdami išbandyti šilumos trasas arba kelininkai pastatę tiltą ant jo užvažiuoja smėlio prikrautais sunkvežimiais. Gamyboje, logistikoje, aptarnavime šie testai yra būdas pažvelgti į sistemos stiprumą.
Japonų „Toyotos“ lean sistema išmokė mus, kaip ir visą verslo pasaulį, švaistymo mažinimo principo, „liekno verslo“, „tik tiek kiek reikia“, „kaip tik laiku“ filosofijos. Tai lėmė, kad vis mažiau sandėliuojama, laikoma atsargų, o ekonomika veikia kaip šveicariškas laikrodis, kol kažkuris dantratis „paveda“.
Viena vertus, šios į taupymą orientuotos filosofijos veikia, kol nėra ekstremalių situacijų ir nustoja veikti pandemijos metu: matome, kad stoja daugelis gamyklų pasaulyje veikla, vien todėl, kad sutriko komponentų tiekimas. Globaliame pasaulyje neberasime sudėtingesnio gaminio, kurio bent vienas komponentas bus pagamintas ne Azijoje, kur darbo jėga ir komponento savikaina yra mažesnė, tačiau bus sunku ir rasti komponentų, pagamintų ne Azijoje. Net ir tokios tvarkingos, punktualios, itin darbščios šalys kaip Vokietija patyrė sutrikimus dėl pandemijos. Jau dabar pasigirsta viešų pareiškimų, kad globalaus verslo principai bus permastyti, peržiūrimos rezervų, atsargų, tiekimo filosofijos.
Antra vertus, pandeminė krizė atskleidė ne tik „liekno verslo“ filosofijos trūkumus. Pasirodo, kad ir valstybė yra „liekna“, jei vietomis ne „nuoga“. Pandemija nupūtė „figos lapą“ nuo tokių sričių kaip sveikatos apsauga, senjorų globa, švietimas. Ne pandemija lėmė, kad kai kurios senjorų globos įstaigos teturi higienos pasą vienai lovai, o aptarnauja net trisdešimt tris senjorus. Ne pandemija lėmė, kad gydytojai dirba kaip barbės devyndarbės penkiose įstaigose, jie tiesiog nori užsidirbti savo poreikiams, nes algas sunku pavadinti algomis. Ne pandemija lėmė, kad moksleiviai įkėlė porno turinį į mokymui skirtus interneto portalus. Ne pandemija lėmė, kad kai kurie mokytojai sunkiai draugauja su informacinėmis technologijomis. Ne pandemija lėmė, kad dalis šeimų negeba užtikrinti vaikui mokymosi aplinkos namuose. Ne pandemija lėmė, kad gydytojai neturi apsauginių kaukių. Visa tai buvo, tik to nesimatė, to nelinksniavo politikai, žiniasklaida, tai likdavo už kadro.
Iš sovietų paveldėtas mastymo būdas „na kaip nors“ jau žengia į ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, artėjame prie biblijinio 40-mečio vaikščiojimo po dykumą, jau užaugo ne viena nauja karta, kurie tampa vadovais verslų, miestų, valstybės. Būtų labai gerai, jei šią krizę jie priimtų ir kaip išbandymą ir kaip pamoką, kad sovietinis „nu kaip nors“ principas būtų galutinai išrautas iš mastymo, jo nepakeistų „dabartistų“ kvazifilosofija, o verslų ir valstybės „lieknėjimo“ doktrina nepaverstų visų kitos ligos įkaitais.