Lietuva į Covid-19 pandemiją reagavo užimtumo ir gyventojų pajamų palaikymo priemonėmis. Kai kurios iš jų tipiškos, būdingos ir kitų šalių reakcijoms, kai kurios – specifinės. Taip pat ir pastovių socialinės politikos programų kontekstai kiekvienoje šalyse saviti. Todėl svarbu vertinti kokiu mastu naujos priemonės buvo veiksmingos, kaip jos dera su esamomis pajamų apsaugos priemonėmis. Savą vertinimą pateikiame šiame socialinės politikos dokumente. Jį skiriame su Covid-19 socialinių ir ekonominių pasekmių švelninimu dirbančioms valstybės valdymo institucijoms, politikams, socialiniams partneriams ir visiems besidomintiems socialinės politikos sprendimais.
Lietuvoje įvestos trijų tipų gyventojų pajamų apsaugos priemonės, kuriomis siekiama sušvelninti pandemijos pasekmes. 1. Modifikuotos esamos išmokų sistemos: Ligos išmoka karantino metu nedirbantiems tėvams dėl poreikio prižiūrėti mažamečius vaikus uždarius vaikų ugdymo įstaigas, didesnė socialinė pašalpa vienišiems nepasiturintiems asmenims, laikinas vaikų pinigų padidinimas nepasiturinčioms šeimoms. 2. Naujai įsteigtos periodinės trumpalaikės išmokos: subsidijos samdomiems darbuotojams prastovų metu ir po prastovų, išmokos savarankiškai dirbantiems žmonėms, darbo paieškos išmoka nedirbantiems ir bedarbio išmokos negaunantiems, o gaunantiems – priedas prie jų. 3. Naujai įsteigtos vienkartinės išmokos: senyvo amžiaus gyventojams, neįgaliesiems, našliams, našlaičiams, gaunantiems pensijas, tėvams, gaunantiems vaiko pinigus, subsidija savarankiškai dirbantiems, kompensacijos poilsiui medicinos darbuotojams ir pedagogams.
Straipsnio autoriai: VU EVAF jaunesnysis asistentas Nerijus Černiauskas ir VU EVAF profesorius Dr. (HP) Romas Lazutka.