Jūratės Jaraitės-Kažukauskės straipsnis
Valstybę pasiekus dideliam reagentų kiekiui, skirtam COVID-19 viruso testavimui, galime pradėti diskutuoti apie siektiną testavimą. Jis būtų naudingas ne jau įsibėgėjusios pandemijos bangos suvaldymui, bet netolimoje ateityje prognozuojamai pasikartojančiai COVID-19 viruso bangai. Kol kas tiek politikai, tiek gydytojai orientuojasi į iš svetur grįžtančių žmonių ir medikų testavimą. Žinoma, tai daryti yra būtina, tačiau ar šis „siauras“ testavimas gali suteikti kokios naudingos informacijos, kurią būtų galima naudoti ateityje siekiant išvengti didelio viruso paplitimo masto, yra abejotina.
Pradėkime nuo to, kad šiuo metu turima statistika apie COVID-19 susirgimų skaičių ir mirštamumo lygį yra netiksli, nes yra manoma, kad daugelis žmonių serga šiuo virusu be jokių simptomų arba jie labai švelnūs ir nepavojingi gyvybei. Daugelyje valstybių (pvz., Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje) šie žmonės nėra testuojami, tad, jie arba save izoliuoja, arba toliau gyvena aktyvų darbinį ir socialinį gyvenimą. Tai reiškia, kad statistika apie mirtingumo lygį, kuri skaičiuojama kaip mirusių žmonių ir susirgusių žmonių santykis, yra netiksli ir greičiausiai tikrasis mirtingumo lygis nuo COVID-19 viruso yra daug mažesnis, nei šiuo metu manoma ar fiksuojama Italijoje ir Ispanijoje. Tuo pačiu tai reiškia, kad tokia statistika neatspindi pakankamai informacijos apie tai, kuriose gyventojų grupėse šis virusas yra gajausias, kokios grupės šį virusą „perneša“ lengviausiai ir panašiai.
Norint gauti pilną informaciją apie šio viruso paplitimą ir ne tik, reikalingas visą visuomenę apimantis COVID-19 viruso testavimas. Deja, jis daugeliui valstybių būtų per brangus ir reikalautų per daug laiko bei kitų resursų. Kai kurie epidemiologai siūlo atlikti reprezentatyvų visos šalies populiacijos COVID-19 viruso testavimą, kurio metu būtų renkami ir papildomi duomenys apie kiekvieno testuojamo žmogaus ligas, ekonominę situaciją, socialinius ryšius, gyvenamąją aplinką, žalingus įpročius ir pa. Gavus testavimo rezultatus, epidemiologai galėtų suprasti, kuriose žmonių grupėse šis virusas vyrauja. O dar svarbiau, ši informacija, statistinių metodų pagalba, leistų įvertinti, kaip susirgimo šiuo virusu tikimybė koreliuoja su kitomis gyventojų charakteristikomis.
Tarkime, jei būtų rasta, kad daug besimptomių virusų nešiotojų yra 20-29 metų gyventojų grupėje, būtų galima šią grupę izoliuoti. Arba, kad vaikai, sergantys šiuo virusu, nešioja tik tam tikrus simptomus (pvz., lengva sloga ar kosulys), būtų galima, vos šiems vaikams susirgus, iš karto jų neleisti į darželius ir mokyklas. Trumpai tariant, tokio pobūdžio testavimas suteiktų ypatingai daug algoritmų, kurių pagalba galėtume suvaldyti ateityje prognozuojamas COVID-19 pandemijos bangas ir nenustumti ekonomikos į gilią recesiją. Toks visuomenę apimantis COVID-19 viruso testavimas buvo taikomas Pietų Korėjoje, kuriai pavyko greitai sustabdyti jo plitimą.
Tad, nors iki šiol daugiausiai dėmesio ir resursų vyriausybės skiria esamos COVID-19 pandemijos suvaldymui ir neišvengiamai ekonominei recesijai, jos turėtų nepamiršti pasiruošti ateities COVID-19 viruso protrūkiams atlikdamos reprezentatyvų šalies gyventojų testavimą. Šiam testavimui reikalingos lėšos ir resursai yra labai maži, lyginant su jau patirtais COVID-19 viruso pandemijos kaštais.