Šiais metais turbūt retas per vasaros atostogas keliaus kur nors toliau, todėl ji gali tapti puikia proga atrasti vietinius maršrutus. Gamtoje vasarą – pats darbymetis: paukščiai išperėję jauniklius juos aktyviai maitina, viskas skuba žydėti ir brandinti sėklas, paruošti naują kartą šaltojo sezono iššūkiams. Todėl vasarą gyvenu gamtos ritmu.
Beveik niekada nuo kovo iki spalio toliau nekeliauju, nes tai yra gražiausias laikas Lietuvoje. Mėgaujuosi ilgomis dienomis, keliuosi kaip įmanoma anksčiau, kad kartu su paukščiais pasitikčiau naują dieną: iki birželio pabaigos atsikėlus su saule per pirmas tris valandas galima išgirsti ir pamatyti daugiausia paukščių: net ir mieste dangų raižo čiurliai ir kregždės, krūmynuose gieda pilkosios pečialindos, juodgalvės devynbalsės, kikiliai, geltonosios startos, pilkosios ir margasparnės musinukės, žaliukės, cypsi bukučiai, įvairios zylės, strazdai - choras primena gerą simfoninį orkestrą, nors pavasario šurmulys jau ir nurimęs.
Ši vasara bus išskirtinė ir tuo, kad saugomose teritorijose, įvairiuose turistiniuose maršrutuose netruks lankytojų. Tačiau visada galima rasti vietų, kur pavyks išvengti didelių srautų. Vos 30 km nuo Vilniaus yra Paluknio pievų, Rūdininkų girios, Papio ežero ornitologinio draustinio ir Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkinių gamtinis kompleksas, jo tyrinėjimui tikrai galima skirti ne vieną dieną! Netingėkite atsikelti anksčiau ir saulę pasitikti jau ten! Paluknio pievų vakarinėj dalyje galima stebėti besimaitinančius tetervinus, gerves, šlapesnėse pievų vietose įvairius tilvikus, ant žolių bekIauksinčias kiauliukes, o atidžiau pasidairius netgi geltongalves kieles, dagilius, ant aukštesnių krūmų aplinką skenuoja paprastosios medšarkės. Verta prasieiti Merkio pakrantėmis ir pasiklausyti nendrynų paukščių krakšlių, žiogelių ir nendrinukių, nendrinių startų. Papio ežere yra įrengtas stebėjimo bokštelis, nuo kurio galima apžvelgti turtingą ežero ornitofauną: čia peri įvairios ančių rūšys, ausuotieji, kartais raguotieji kragai, nendrynuose įvairios vištelės, maitintis atskrenda garniai. Dažniausiai mažiau pažįstantiems paukščius didžiausia egzotika atrodo pelėdos ir plėšrieji paukščiai, žinoma, vasara nėra tinkamiausias metas pelėdoms, bet plėšriųjų paukščių Paluknio pievose net trumpo sustojimo metu galima pamatyti.
Vidurvasarį reikėtų išnaudoti gamtinių teritorijų pažinimui, todėl rekomenduoju vasarą neaplenkti Punios šilo, leistis į ilgesnes keliones po nacionalinius ir regioninius parkus, užsukti į etnografinius kaimelius, aplankyti įrengtus pažintinius takus, neaplenkti parkų informacinių centrų, - garantuoju, būsite nustebinti jų ekspozicijų! Taip pat neaplenkite vietinių žmonių siūlomų atrakcijų: Žemaitijoj prie Žiedelio ežero išmokite pasigaminti kastinį ir pasiklausykite vietinių porinimų, Aukštaitijoj baidarėmis praplaukite ežerų grandine, o Dzūkijoje aplankyte totorius ir paragaukite skaniausio šimtalapio.
Vasaros antroje pusėje paukščių pasaulyje prasideda didžioji rudeninė migracija, todėl šiuo metu planuose atsiranda pajūris. Visi paukščiai traukiantys migruoti vakarine žemyno dalimi vengdami jūros praskrenda pro mūsų Kuršių Neriją ar rytine Kuršių marių pakrante. Verta atsikelti kuo anksčiau ir užsiropšti ant didžiųjų Nidos kopų ir stebėti virš galvos skrendančias milijonines paukščių upes. Jei nedrąsu patiems stebėti, užsukite į Ventės ragą, kur muziejuje rasite visą informaciją apie migracijos ir paukščių žiedavimo fenomeną, susiorganizuokite ekskursiją su charizmatiškuoju, istorijų kupinu, stoties vedėju Vytautu Jusiu.
Lietuvoje niekada nesigailėsite išsukę iš pagrindinio kelio, todėl linkiu šią vasarą pašonėje turėti hamaką, dažniau nakvoti po atviru dangum, žiemai prisirinkti bent stiklainėlį kvapnių žolelių, mėgautis miško, maudytis ežeruose ir upėse, prikaupti vitamino D atsargų ir niekada nepraleisti progos pasikalbėti su žmonėmis!