VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto studentai bei dėstytojai nuo šiol galės naudotis modernia, studijoms ir dėstymui pritaikyta įranga. Balandžio mėnesį buvusio VU rektoriaus anūko Vytauto Bučo iniciatyva atnaujinta auditorija, suteikianti naujas galimybes bei įprasminanti Jono Bučo atminimą. Auditorijoje įrengtos techninės priemonės (interaktyvi lenta, ekranai, kameros ir k.t.) leis patogiau organizuoti paskaitas, egzaminus, seminarus, susitikimus ir konferencijas.
Paskutinį kartą profesoriaus Jono Bučo vardo auditorija fakultete buvo atnaujinta dar 2008 m. rugpjūtį, kada jo sūnaus ir anūko lėšomis buvo atliktas generalinis remontas, nupirkti nauji baldai bei įdiegta techninė įranga. „Tai vienintelė tokia technika universitete, leidžianti rašyti ant interaktyvios lentos ir viską transliuoti studentams nuotoliniu būdu. Didžiausia šios dienos nuotolinio mokymo problema – sudėtinga paprastoje lentoje atlikti įvairias funkcijas, mokyti studentus, pvz. padėti jiems suprasti sudėtingas formules bei jų sprendimo būdus. Moderni auditorija paskatins dėstytojus daugiau naudotis fakulteto infrastuktūra ir neribos jų techninių galimybių. Dabartiniu laikotarpiu, tai nauja galimybė užtikrinti studijų kokybę bei patogiai jaustis darbo bei studijų vietoje, už ją dėkojame visai V. Bučo šeimai“, - teigia fakulteto dekanė Aida Mačerinskienė.
Buvusio VU rektoriaus anūkas Vytautas Bučas pasidalino savo mintimis bei įžvalgomis.
Kokius prisiminimus turite apie savo senelį?
Prisiminimai apie senelį vaikiški – jo netekome, kai man buvo penkeri, tačiau pamenu, kad jis buvo tikrai geras ir malonus. Mama minėjo, kad būtent jis išrinko man vardą. Tėvai daug pasakodavo apie senelį: prieškarinis inteligentas, tradicijos, laikysena, visada su švarku. Senelis kilęs iš Joniškio krašto, jo tėvas buvo pasiturintis ūkininkas, turėjo du sūnus, pagal senas tradicijas vieną išleido į mokslus, o kitam paliko savo ūkį. Senelis baigė gimnaziją, po to mokėsi Londone, Berlyne, Kaune.
Kaip kilo mintis atnaujinti vardinę Jūsų senelio, Jono Bučo auditoriją?
Mintis mano šeimai gimė labai paprastai, ji jau kirbėjo kelis metus, suprantame, kad technika sensta ir atsiranda vis daugiau naujų galimybių, leidžiančių kokybiškiau dėstyti ir mokytis. Kai pats pradėjau mokytis Ekonomikos fakultete, dar 1986m., ši auditorija jau buvo, todėl jokių klausimų nekilo – norėjome investuoti būtent į senelio auditorijos atnaujinimą.
Auditorijoje įrengta moderni įranga, leisianti pagerinti studijų kokybę. Kokias naujas galimybes turės dėstytojai ir studentai?
Ši auditorija technine prasme dabar leidžia nuotolinį, mišrų bei klasikinį, aukštos kokybės dėstymo būdą. Viskas priklauso nuo dėstytojų įgūdžių bei noro, suteikiamos visos galimybės profesionaliai ir kokybiškai dirbti, o studentams – efektyviai mokytis.
Mokslas – viena iš prioritetinių mūsų valstybės sričių. Kodėl jums yra svarbus švietimas?
Man svarbu, kad aukštosios mokyklos, ypatingai universitetai, duoda ne profesiją, o išsilavinimą, žmogus pakyla į kitą kokybinį lygmenį ir asmeniškai, ir visuomenės perspektyvoje. Darbe tenka susidurti su įvairiais specialistais, dažniausiai išsilavinimas yra tai, kas juos skiria vieną nuo kito. Žmogus su aukštuoju išsilavinimu visada turi daug daugiau karjeros, atlyginimo lūkesčių. Žinoma, labai svarbu ir įgytos praktinės žinios, kurios yra vertinamos ir reikalingos. Manau, kad išsilavinimas būtinas visiems visuomenės nariams.
Jūs taip pat mokėtės Vilniaus universitete. Kodėl pasirinkote būtent jį? Kaip dabar vertinate buvusias studijas?
Tuo metu, kai įstojau mokytis, tai buvo vienintelis universitetas šalyje, visos kitos mokymosi įstaigos buvo specializuoti institutai. Žinoma, man nekilo kitokių minčių – ir mano senelis, ir tėvas buvo ekonomistai, baigę tą patį, Ekonomikos fakultetą. Studijos buvo linksmos, tikrai įdomus periodas: po metų buvau pakviestas į kariuomenę, grįžus, 1989 m. keitėsi visa mokymosi koncepcija, atsirado galimybė mokytis rinkos ekonomiką, stebėti dėstytojų pasikeitimus. Dėl istorinių aplinkybių, studijų kokybė nebuvo pati geriausia, dalis akademikų susidūrė su iššūkiais, iš kitos pusės, studentams buvo suteiktos galimybės mokytis kita kalba ir t.t.
Ar turėjote dėstytoją, gal kelis, kuris Jus įkvėpė, paskatino, motyvavo?
Pamenu dėstytoją Kęstutį Glavecką, kuris tuo metu buvo „kylanti žvaigždė“, turėdavo daug įdomių, nestandartinių idėjų. Docentas Jurgis Žvinklys skatino studentus rinktis naują sritį, rašyti mokslinius darbus apie naujus, tuo metu inovatyvius dalykus.
Kas labiausiai motyvavo studijų metu?
Vaikystėje tekdavo girdėti daug tėčio pokalbių su draugais, kolegomis apie ekonomiką, naujus tyrimus, planavimą. Todėl kai stojau į „Pramonės planavimo“ specialybę, buvo tikrai įdomu mokytis. Supratau, kad aukštasis mokslas – dalis gyvenimo kelio, kurį reikia praeiti, tai suteikė daugiausiai motyvacijos.
O kur šis kelias nuvedė Jus toliau?
Dar universitete gavau pasiūlymą dirbti vienoje užsienio audito kompanijoje. Tada pirmą kartą sužinojau žodį „auditas“, mūsų šalyje buvo įprasta sakyti „buhalterinė apskaita“ ar „buhalterija“, jos buvau mokęsis tik pusmetį. Praėjus atrankas, patekau į finansų audito sritį, kurioje praleidau aštuonerius metus, tai buvo kaip antras universitetas. Po to mane įdarbino vienas iš buvusių pirmosios įmonės klientų – „SEB Vilniaus bankas“, kur dirbau bankininku, išbandžiau dar vieną naują sritį.
Kokią pagrindinę pamoką išmokote, siekdamas karjeros?
Pagrindinė pamoka – reikia turėti labai tvirtas vertybes ir niekada su jomis nedaryti kompromisų. Džiaugiuosi, kad pradėjau nuo darbo tarptautinėje kompanijoje, kur buvo keliami aukšti standartai, apie kuriuos tuo metu nežinoma Lietuvoje: interesų konfliktai, darbo etika, lygios galimybės ir t.t. Ten įgavau įvairios skirtingos patirties, padėjusios man siekti karjeros toliau.
Ką norėtumėte perduoti, palinkėti mūsų studentams?
Tradicinis palinkėjimas – mokykitės. Man gyvenime pasisekė, nes tai, ką mokiausi ir ką dariau, dirbau, man visada patiko. Palinkėčiau to ir visiems studentams: studijuoti, dirbti tai, kas patinka, įkvepia ir motyvuoja. Tuo pačiu noriu visos šeimos vardu padėkoti VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetui, kad turiu galimybę įamžinti senelio atminimą prisidėdamas prie mokslo bei studijų kokybės gerinimo.