„Šiandienos pasaulio įvykių kontekste, praūžus pasaulinei pandemijai, besitęsiant ekonominei krizei ir karo Ukrainoje akivaizdoje mes, kaip visuomenė, turėtume mokslo ir verslo ambicijas atskiesti tam tikra atsargumo doze ir paisyti ne tik dabartinių grėsmių, bet ir atvirai pažvelgti į mūsų pačių padarytas klaidas bei pasimokyti iš jų ateityje,“ – sako Vilniaus Universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentė dr. Rasa Paulienė ir kelia klausimus, ar modernumas, inovacijos ir ekonominė plėtra gali būti neriboti, kiek atsakomybės tame procese turi prisiimti šių dienų lyderiai ir koks yra švietimo įstaigų vaidmuo jų ugdyme.
Lyderiais gimstama ar tampama?
Pasak docentės, lyderystės tema buvo aktuali visais laikais – savo požiūrį į tai, koks turėtų būti lyderis, yra išdėstęs Platonas, Aristotelis, Makiavelis ir daugelis kitų daugiau ar mažiau žinomų visų laikų mąstytojų. Daugelį metų buvo tikima, kad lyderystė yra įgimta ir gali būti tik paveldima. XIX a. psichologas Francis Galtonas vienas iš pirmųjų iškėlė bruožų požiūrio lyderystės teoriją, pagal kurią teigiama, kad lyderiu gimstama ir lyderį identifikuoja unikalūs jo bruožų, tokių kaip amžius, išvaizda, intelektas, atsakingumo lygis ir pan., rinkiniai. F. Galtonas ištyręs vienos kartos lyderius teigė, kad intelektas yra išskirtinis lyderio bruožas, kuris negali būti ugdomas, tačiau gali būti paveldimas. Psichologas netgi pasiūlė idėją atlikti lyderių selekciją suporuojant individus, kurių palikuonys turėtų pasižymėti geriausiais lyderio bruožais. Visgi, vėlesni tyrimai, kurie buvo gerokai pragmatiškesni ir atliekami kruopščiau, nepatvirtino, kad tam tikri apibrėžti lyderių bruožai yra būtina sėkmingos lyderystės prielaida.
XX amžiaus viduryje būtent tokius tyrimus vykdė profesorius Ralfas Stogdilas, kuris sugriovė daugybę šimtmečių gyvavusį mitą, kad lyderiais gimstama ir kad šansų turi tik išrinktieji. Jis vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus netampa geru vadovu tik todėl, kad turi tam tikrų savybių, ir lyderystę labiau siejo su konkrečių aplinkybių reikalavimais. Pasak Stogdilo, lyderystė egzistuoja tarp asmenų socialinėje situacijoje ir asmenys, kurie yra lyderiai vienoje situacijoje, nebūtinai turi būti lyderiai kitose situacijose.
Kaip pastebi dr. R. Paulienė, „įsivyravus idėjai, kad lyderystės įgūdžių gali turėti kiekvienas žmogus (ši teorija nėra paneigta iki šiol), nuo praėjusio amžiaus pabaigos viena po kitos steigiamos lyderystės mokyklos, akademijos ir kompetencijų ugdymo centrai užsimojo padėti esamiems ir būsimiems organizacijų vadovams tapti lyderiais ar bent jau pramokti lyderystės kompetencijų ir patirčių“. Docentė atkreipė dėmesį, kad „pastudijuoti ir gauti pažymėjimą šiandien pasidarė kone madinga, o vadovo ir lyderio bei vadovavimo ir lyderystės reiškinių sampratoje ėmė formuotis iki tol neakcentuota takoskyra, mat lyderystę šiandien asocijuojame su kūrybiškumo laisve, polėkiu ir charizmatiška drąsa, o vadovavimą – su nuobodžia struktūrų, tvarkų, procedūrų, planų įgyvendinimo veikla.“
Pastaraisiais dešimtmečiais domėjimasis lyderystės teorijomis itin išaugo. Lyderystė nagrinėjama daugelyje kontekstų, jai tyrinėti taikomi kokybiniai ir kiekybiniai metodai bei jų deriniai. Nors, kaip kadaise nurodė Stogdilas, iki pat šių dienų yra kone tiek pat lyderystės apibrėžimų, kiek ir žmonių, mėginusių ją apibrėžti, dr. R. Paulienė pastebi, kad nė vienas iš šių apibrėžimų aiškiai neįvardija lyderystės atsakomybės ir ilgalaikių jos pasekmių.
Užšalusi ekonomika ar užvirusi ekologija?
Šiandien jau suvokiame, kad nevaržoma technologijų pažanga, inovacijos ir mokslo progresas atsiremia į ribotą mūsų planetos ekosistemą.
Tradicinis požiūris į pasaulį kaip į nekintamo dydžio pyragą teigė, kad egzistuoja dviejų ekonominių išteklių tipai: žaliavos ir energija. Tačiau mokslininkai jau kuris laikas akcentuoja, kad ištekliai yra trejopi: žaliavos, energija ir žinios. Jei praktikoje įdiegti mokslo atradimai (suvokiant juos kaip žinių produktą) destabilizuoja ekosistemą ir kelia grėsmę žmonijai, ar modernumo, inovatyvumo, progresyvumo sąvokos gali būti suvokiamos vien tik kaip pozityvus dalykas? – retoriškai klausia docentė R. Paulienė ir čia pat cituoja profesorių Juvalą Nojų Hararį, tvirtinusį, kad tiek mokslo pažanga, tiek ekonominė plėtra vyksta trapioje biosferoje ir šiai įgaunant pagreitį ekologija patiria šoką ir yra išmušama iš pusiausvyros. „Ar mokslui ateityje pavyks tuo pat metu neleisti ekonomikai užšalti, o ekologijai – užvirti?“, klausia Hararis, kartu atkreipdamas dėmesį ir į tai, kad modernumu aklai tikintiems žmonėms negalima pavesti atsakomybės už pasaulinę ekologiją, kaip dangišku pomirtiniu gyvenimu tikintiems žmonėms negalima duoti branduolinių ginklų.
Tad ar įmanoma mokslo ir verslo pasirinkimus nuo nevaržomo polėkio grąžinti prie racionalizavimo, tam, kad inovacijos ir pažanga nekeltų abejonių dėl planetos ir žmonių ateities bei leistų pasitikėti šiandienos veiklų toliaregiškumu? Nepaisant to, kad lyderystės apibrėžimai iki šiol yra skirtingi ir kartais net vienas kitam prieštaraujantys, dr. R. Paulienė pastebi, kad šios dienos tyrėjai jau sutartinai atspindi racionalaus mokslo ir verslo dueto ideologiją, kuri akcentuoja ekologinės pusiausvyros, išteklių balansavimo, veiklų optimizavimo, socialinės harmonijos aspektus. Šiandien jau sutinkama, kad vystantis cikliškai ekonomikai bei didėjant aplinkos dinamiškumui, nė viena mokslo šaka nebegali išsamiai apibrėžti visų pasekmių, susijusių su mokslo pažangos ir verslo idėjų praktiniu įgyvendinimu: siekiant susidaryti pilną vaizdą – šis reiškinys turi būti tyrinėjamas įvairių disciplinų požiūriu ir ieškant naujų kompleksinio tyrimo metodologijos sudarymo atspirčių. Šiandieninis mokslo ir verslo pažangos suvokimas turi kilti iš vakarykščių nesėkmių ir būti nuolat papildomas rytojaus inovacijų ir naujų idėjų kombinacijomis, ir būtent iš jų turi būti nenutrūkstamai mokomasi – teigia docentė R. Paulienė.
Kas turi imtis lyderystės?
Atsižvelgiant į šiandienines aktualijas, švietimo srities kompleksiškumą bei nūdienos iššūkius, renkantis profesiją, universitetai ir kitos švietimo įstaigos turi padėti būsimam specialistui ne tik suderinti studijų lūkesčius ir būsimos profesijos pasirinkimus ar suteikti žinių, bet ir šviesti bei ugdyti besimokančius prisiimti tam tikrą atsakomybę tomis žiniomis disponuojant. Tai ypač svarbu, nes šiandien laikomės idėjos, kad kiekvienas iš mūsų gali būti lyderiu ir tikime, kad su tokia siekiamybe siejama tiek individo, tiek organizacijos, tiek visos žmonijos ateitis.