Yra temų, apie kurias kalbėti nepatogu – alkoholis, azartiniai žaidimai, prostitucija ir daug kitų. Tai temos, kurios viešina visuomenės problemas ir skaudulius. Pataruoju metu politikai neretai priekaištauja universitetams, kad jie atlieka tyrimus šiose srityse. Ar mokslininkai turėtų domėtis nepatogiomis temomis, o jei taip – kodėl politikai taip asmeniškai reaguoja į tyrimus, kurių rezultatai neatitinka jų lūkesčių ar politinių nuostatų?
Prieš gerus 10 metų valdžios institucijos gana dažnai užsakydavo tyrimus, tačiau dabar tokių užsakymų ir tokių institucinių iniciatyvų projektams rinkoje nebesulaukiame. Mokslininkai dar gali dalyvauti konkursiniuose ES finansuojamuose projektuose ir gauti finansavimą savo idėjoms, tačiau jų projektiniai pasiūlymai, deja, dažniausiai nepasiekia sprendimų priėmėjų ar valdžios įstaigų. Tuo tarpu verslo asocijuotos struktūros pradėjo daugiau dėmesio skirti moksliniams tyrimams, siekdamos geriau suprasti vieną ar kitą probleminę sritį.
Istoriškai turtingi rėmėjai mokslą remia nuo senų laikų. Teko skaityti, kad 75 proc. medicininių tyrimų JAV finansuoja verslas. Verslas nėra blogis, kaip kartais mėginama parodyti Lietuvoje. Verslas moka mokesčius ir taip prisideda prie visuomenės gerovės ir valstybės stiprinimo. Verslas taip pat yra suinteresuotas inovacijomis bei tobulėjimu.
Mokslininkai nepatogiomis laikomomis sritimis domėtis tiesiog privalo. Tik taip galima apčiuopti aktualius klausimus ir problemas ir gauti rezultatus, patvirtinančius ar paneigiančius hipotezes, kurios visuomenėje vadinamos spėjimais ar gandais. Imdamiesi analizuoti nepatogias temas, mokslininkai taiko tuos pačius metodus, kaip ir bet kuriai kitai temai, todėl jaučiasi saugūs, gal net atvirkščiai – jaučiasi naudingi visuomenei. Jeigu neatliksime tyrimų srityse, kurios turi tam tikrą stigmą, kaip sužinosime, kodėl šie produktai naudojami ir kaip keisti vartotojų elgesį, kaip spręsti socialines problemas?
Tyrimų užsakovai (ar tai būtų valstybė, ar verslas) nė nesitiki ir neturi tikėtis, kad, pirkdami tyrimo paslaugą, turės teisę interpretuoti duomenis. Šį darbą visuomet atlieka mokslininkai. Tyrimo klausimus taip pat visuomet formuluoja mokslininkai – joks užsakovas sudarant klausimyną nedalyvauja. Užsakovas tik suformuluoja tyrimo tikslą ir nusišalina, o mokslininkas parenka arba sukuria klausimyną, surenka duomenis, interpretuoja juos ir supažindina užsakovą su rezultatais. Taigi užsakovas perka duomenimis pagrįstus argumentus, kuriems įtakos daryti negali. Tokia realybė. Mokslo prigimtis lemia, kad, atlikdamas tyrimą, mokslininkas nežino, koks bus rezultatas (kartais rezultatas nustebina ir patį tyrėją) – bet tuo mokslas ir yra žavus.
Aštri politikų reakcija į verslo užsakomus tyrimus jautriomis visuomenei temomis, noras varžyti akademinę laisvę rodo nepasitikėjimą tiek tyrimais, tiek pačiu mokslu. Ši tendencija pastebima visame pasaulyje. Mokslo tyrimai yra sudėtinga ir tikrai daug pastangų reikalaujanti veikla. Tapti mokslininku sunku, todėl jais tampa labai užsispyrę ambicingi žmonės, kurie vėl ir vėl mėgina ištirti tai, kas jiems neduoda ramybės. Visuomenę reikia mokyti vertinti mokslo pasiekimus ir gerbti mokslui atidavusius visuomenės narius.
Akademinė laisvė yra išskirtinė Vilniaus universiteto vertybė, suteikianti mums visišką laisvę tirti nepatogius reiškinius ir analizuoti skausmingas temas. Akademinė laisvė labai svarbi mums, manau, kad svarbi ir visuomenei. Juk kiekvienas labiausiai norėtų žinoti ne mano ar jūsų nuomonę, kad ir apie tas pačias vakcinas, o mokslininkų išvadas.
Žalos mažinimo strategijos, ar tai būtų aplinkosauga, ar sveikatos sritis, sunkiai skinasi kelią Lietuvoje dar ir todėl, kad nemokame vertinti reiškinių atsiribodami nuo asmeninio požiūrio ir politinių įsitikinimų. Kartais susidaro įspūdis, kad mokslininkus, kurie, atlikdami tyrimus, gauna politinės konjunktūros bei visuomenės nuostatų neatitinkančius rezultatus, dalis politikų ir visuomenės yra pasirengę sudeginti socialinių tinklų ir medijų laužuose.
Pagaliau, „nepatogūs“ tyrimai reikalauja svarių sprendimų. Neretai politikai, pamynę bet kokią etiką, duoda pažadus ir įsipareigoja vieniems ar kitiems sprendimams neturėdami jokių argumentų. Jie tarsi pamiršta, kad galima pasitelkti mokslininkus, atlikti tyrimus visuomenei žalą darančiomis temomis, ir jų rezultatais remiantis priimti sprendimus. Kai tokiems tyrimams nėra skiriama nei laiko, nei lėšų, nelieka nieko kito, kaip tik drausti ir stebėti, koks bus draudimo poveikis. Nuginčyti nepagrįstą sprendimą labai lengva, todėl valstybėje ir neturime nei gero rezultato, nei ilgalaikio efekto.
Pasaulyje įprasta, paviešinus tyrimo finansavimo šaltinį, tyrimą vertinti nešališkai. Be abejo, šaukštas deguto gali ir medaus statinę pagadinti. Nebūkime naivūs, kad rinkoje nėra buvę atvejų, kai tyrimų rezultatais manipuliuoja suinteresuotos šalys – tai gali būti ne tik verslas, bet ir visa likusioji rinkos dalis, valstybės institucijos ar tie patys fondai. Bet ar dėl to reikia nepasitikėti mokslu ir mokslininkų tyrimų rezultatais? Lietuvoje tyrimų taip trūksta, kad pirmiausia noriu padėkoti juos užsakančiam verslui. Vilniaus universiteto mokslininkams įdomu spręsti aktualias problemas ir, mano galva, visiškai suprantama, kad normalu norėti, kad už tyrimus, kaip ir kiekvieną darbą, būtų sumokama. Žinoma, atskiros diskusijos reiktų dėl apmokėjimo tarifų, nes mokslininko darbo valanda Lietuvoje kol kas kainuoja vis dar neįtikėtinai mažai. Bet tai jau kita tema.