Visi jau neabejotinai žino apie dirbtinio intelekto (DI) įrankius, o galbūt ir naudojasi jais. Kasdien girdime apie naujas DI programas, klausomės prognozių apie negrįžtamus pokyčius visuomenėje ir DI revoliuciją. Yra net teigiančių, kad netrukus DI pakeis žmones versle ir kitose mūsų veiklos srityse. Kiek vis dėlto yra tiesos šiose prognozėse ir grėsmėse? Kiek ir kokių užduočių jau galime patikėti DI ir technologijoms apskritai, o kur vis dar svarbus žmogiškasis faktorius? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto Ekonominės informatikos katedros profesoriumi, Verslo informacinių sistemų bakalauro programos vadovu prof. Rimvydu Skyriumi.
VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto Ekonominės informatikos katedros profesorius dr. Rimvydas Skyrius
Šiuo metu turime tikrai įdomių DI naudojančių technologijų, kurios kelia euforiją ir dirgina fantaziją: piešiame, kuriame, skaičiuojame, analizuojame duomenis, galiausiai tiesiog pramogaujame pasitelkdami DI įrankius ir jau neįsivaizduojame savo gyvenimo be jų. Kaip jūs vertinate dirbtinio intelekto galimybes ir reikšmę mūsų visuomenėje?
Prisimenu, kai buvau vaikas, atsirado robotai ir kilo labai panaši robotų euforijos banga – visi įsivaizdavo, kaip tuoj robotai už mus viską darys. Tai kol kas dar neįvyko, nors tam tikrai daliai buities ar techninių darbų šiandien jau sėkmingai juos pasitelkiame. Iš tikrųjų, ne pirmą kartą stebime, kaip paleidus naują technologiją atsiranda didžiulis entuziazmas ir iškart po jo seka nusivylimo banga. Ir tik po kelerių metų praėjus šiam etapui, ištaisius klaidas ir patobulinus tą technologiją, pamažu išryškėja ir nusistovi realus jos pritaikymas rinkoje. Šiam reiškiniui pavaizduoti naudojama kreivė, pavadinta „Hype cycle“ (per didelio lūkesčio ciklas). Šis terminas sugalvotas „Gartner Inc“, įmonės, užsiimančios informacijos valdymo ir perdavimo sistemų tyrimais ir konsultacijomis, ir atspindi naujų technologijų gyvavimo ciklo etapus, kuriuos technologija pereina nuo pradinio kūrimo iki komercinio prieinamumo ir pritaikymo.
Taigi, suprasdami šį ir kitus rinkos ir vartojimo dėsnius, galime blaiviau vertinti ir dabar kilusias aistras dėl DI. Niekaip negalėčiau paneigti DI svarbos ir to, kad žengiame į naują lygį technologijų pasaulyje. Visgi svarbu suprasti, kad šiuo metu DI technologijų atžvilgiu esame pačioje tos kreivės viršūnėje, tad lūkesčiai dabar neracionaliai aukšti ir norint pamatyti, kiek tame ažiotaže yra triukšmo, o kiek bus kuriama realios vertės, reikia dar palaukti. Laikas parodys, kas pasiteisins, o kas ne verslo sprendimuose.
Bet jei esu verslininkas ar turiu idėją sukurti naują technologiją, tikriausiai norėčiau jau dabar investuoti. Tik kaip išsirinkti tokią, kuri sėkmingai veiks, bus pritaikoma ir paklausi? Kaip tai žinoti iš anksto?
Realiai įvertinti naujos kartos technologijų galimybes paprastai galime tik po laiko. Įžvelgti tai iš anksto nepaprastai sunku, tai gali daryti tik profesionalai, išmanantys technologijų veikimo principus, jų pritaikomumą ir verslo dinamiką. Vis dėlto, jei noriu investuoti pinigus į technologiją, savaime suprantama, kad norėčiau rinktis tokią, kuri veiks bent 10 metų, o ne, tarkime, pusantrų (kaip buvo su trumpalaikėmis technologijomis, tokiomis kaip „Windows Vista“, „MySpace“, „Google Glass“, „Altavista“ / „Yahoo“ ir pan).
Tam, kad dar technologijos aušroje atskirtume, ar ji pasiteisins ir kokiu mastu, reikia specifinių kompetencijų ir žinių arba pasitelkti tam atitinkamų kompetencijų turinčius specialistus. Kalbu apie gebėjimą objektyviai vertinti technines ir verslo naujoves, specifinių šios srities problemų ir rizikų supratimą, galiausiai yra būtinos net psichologijos žinios apie tokius reiškinius kaip minėtas nepagrįstų lūkesčių ciklas. Tai tik kelios iš daugelio kompetencijų, reikalingų norintiems dirbti su informacinėmis technologijomis, duomenimis ir jų sistemomis ar plėtoti tokio pobūdžio projektus. Viso to mokomės ir verslo informacinių sistemų studijų programoje su mūsų studentais. Čia susirenka ir dažnai suvienija jėgas tie, kuriems inovacijos ir technologijos rūpi ne vien tik techniniu požiūriu, kurie nori atrasti būdų, kaip juos pritaikyti versle ir rinkoje.
Ar sutiktumėte, kad technologijos ir DI dabar ant bangos ir į jas investuoti ir jas plėtoti dabar labiausiai apsimoka?
Natūralu, kad informacinės technologijos šiuo metu yra vienos pažangiausių ir sulaukia labai daug visuomenės, mokslininkų ir verslininkų dėmesio. Gana ilgą laiką jos apskritai laikytos pagrindine informatikos varomąja jėga, o štai žmonių kompetencijos ir kiti žmogiškieji veiksniai tuo metu laikyti savaime suprantamais, nes neva gerai veiks bet kuriuo atveju. Deja, praktika parodė kitaip. Tokio siauro požiūrio ir susitelkimo vien į technologinį procesą rezultatas – neretai „su vandeniu išpiltas kūdikis“, kai pasikliaunant vien automatiniais sprendimais ir sukurtomis sistemomis, bet neturint kompetentingų su šiais procesais dirbančių specialistų, kontrolės mechanizmų priimami nuostolingi sprendimai, žlunga verslai ir vykdomos apgaulės. Taigi, kai kalbame apie investavimą į technologijas, turėtume mąstyti gerokai plačiau: tai visų pirma yra ugdymas specialistų, galinčių jas kurti, su jomis dirbti, kritiškai vertinti ir tobulinti, taip pat ir rizikų numatymo, kontrolės mechanizmų kūrimas. Galiausiai tai ir visuomenės švietimas, keliant tų technologijų supratimo lygį, tam, kad jomis efektyviai visi galėtume naudotis.
Vis dėlto technologijos tikrai sparčiai žengia į priekį, vis daugiau naudojamos mūsų veikloje, tad galbūt DI apskritai ateityje valdys ir verslus? Ar tikėtinas toks scenarijus?
Kaip dažnai miniu per paskaitas, informacinės technologijos ir jų sistemos yra žmonių ir technologijų simbiotinės sistemos. Jos puikiai viena kitą papildo, bet neveikia atskirai. Šiuo atveju kalbėdamas su studentais mėgstu pasitelkti dviračio analogiją. Juk iš esmės taikli dviračio konstrukcija praplečia mūsų pačių raumenų jėgą. Taip ir informacinės technologijos bei DI apskritai turi praplėsti žmonių technologines irinformacijos apdorojimo galias, bet negali patys savaime efektyviai veikti be žmogaus įsikišimo ir koregavimų.
Tas pats galioja ir plėtojant verslą. Šiandien yra įvairių technologijų ir sistemų, palengvinančių tam tikrus procesus, padedančių greičiau surinkti ir analizuoti duomenis, tačiau automatizuotos sistemos gali spręsti tik vidutinio lygio analitinius verslo klausimus ir surinkti duomenis apie tai, kas atsitiko, kodėl tai atsitiko, kur yra problema. Toliau jau – žmogaus indėlis analizuojant galimus veiksmus, prognozuojant tikėtinas jų baigtis, vertinant rizikas ir sprendžiant, kaip toliau organizacijai elgtis su turima informacija. Tiesa tokia, kad žmogiškųjų veiksnių svarba auga didėjant klausimų sudėtingumui ir žmogus tuos „technologijų dviračio“ pedalus vis tiek turi minti, parinkti tinkamą judėjimo greitį ir padaryti prasmingas įžvalgas, kur judėti toliau.
Galbūt iš to ir kyla tas mąstymas įmonėse, kad užtenka tik įsidiegti kažkokią IT sistemą, o praktikoje nusiviliama, nes ta sistema neveikia ir galiausiai net trikdo darbą?
Teisybė, tokio mąstymo vis dar pasitaiko. Teko susidurti su atvejais, kai didesnėse organizacijose skirtinguose etapuose pridiegta skirtingų sistemų, kurios tarpusavyje sunkiai derinasi ir galiausiai po to tenka kurti naują bendrą sistemą, nes nesugebama sujungti procesų. Technologijos ir informacinės sistemos turi mums padėti rinkti, įsisavinti ir sisteminti informaciją, bet tai, kaip jos veiks, priklauso visų pirma nuo jas kuriančių, o vėliau ir taikančių specialistų. Analogišką situaciją turime su DI įrankiais. Šias technologijas lengva pristatyti, tai jaudinama ir patrauklu, o kad reikia gerų specialistų, mokančių su jomis dirbti, tinkamai suformuluoti užduotis, kritiškai analizuoti gautus rezultatus, apie tai nešnekama.
Kokie to padariniai?
Viešai prieinamais duomenimis, apytiksliai sėkmingai pavyksta 1/3 informacinių sistemų projektų, kiti 2/3 žlunga ar tampa neįgalūs, t. y. daro ne visai tai, kas buvo užmanyta, ne visai tiek, kiek norėta, arba daro viską, tačiau nenumatytai išauga pinigai ir laikas (kartais net iki 4–5 kartų). Tyrimai parodė, kad, nepaisant sukauptos didžiulės informacinių sistemų kūrimo ir diegimo patirties, dažnu atveju taip nutiko dėl sistemų kūrėjų kompetencijų trūkumo ar nesugebėjimo susitarti tarp užsakovų ir vykdytojų. Tai yra būtent žmogiškojo faktoriaus.
Atliekantiems tyrimus tai yra tiesiog statistika, bet kiekvienai įmonei, kuriančiai ar naudojančiai tokias sistemas ar technologijas, tai yra didelės išlaidos, nuostoliai ir sugaištas laikas. Jei žmogiškojo faktoriaus nepaisysime, tai greitai analogišką situaciją turėsime ir su DI tecnhologijomis. Net ir pastarojo meto skandalai DI verslo srityje yra susiję būtent su vadybinėmis žmogiškojo faktoriaus problemomis, pavyzdžiui, plačiai nuskambėjęs atvejis, kai buvo atleistas ir vėliau vėl įdarbintas „ChatGPT“ sukūrusios „OpenAI“ generalinis direktorius Samas Altmanas.
Ką svarbu suprasti technologijas ir DI ant pjedestalo keliantiems kūrėjams ir inovatoriams?
Manau, kad jokia technologija neduos naudos be tinkamo jos įdarbinimo, be vadybinio požiūrio ir supratimo, kaip geriausiai tą technologiją pritaikyti, kam ją parduoti ir kaip plėtoti atsižvelgiant į rinkos poreikius. Verslo informacinių sistemų studijų programoje mokomės, kad pagrindinė geros IT vadybos misija yra informavimas. Informuotas žmogus gali priimti geresnius sprendimus, valdyti rizikas, pasiruošti nenumatytoms situacijoms, kitaip tariant, „matyti į priekį“. Kuo daugiau tu gali į priekį numatyti, kuo tikslesnes įžvalgas padarysi, tuo pigiau kainuos tavo verslo sprendimai ir galėsi išvengti klaidų.
Aš įsitikinęs, kad tie, kurie sugeba analizuoti duomenis, dirbti su informacinėmis sistemomis, jas taikyti ir tobulinti, turi raktą nuo ateities ir nuo dar didesnių įžvalgų. Šias svarbias kompetencijas pajungiant darbui su šių dienų technologijomis, mūsų tikrai laukia neribotų galimybių metas.